Yra priežastis, kodėl žmonės siunčia vieni kitiems TED pranešimus. Ne konferencijų pranešimus. Ne įmonių pristatymus. Ne akademines paskaitas. Būtent TED pranešimus. Kažkas formate sukuria idėjas, kurios įstringa taip, kaip dauguma pranešimų neįstringa, ir tai ne gamybos kokybė, vieta ar raudonas apskritimas ant grindų.
Tai struktūraIr struktūra yra išmokstama.
TED pranešėjai yra apmokyti daryti tai, ko dauguma pranešėjų niekada nebando: nuodugniai išplėtoti vieną idėją, o ne plačiai aptarti temą. Skirtumas skamba nežymiai. Rezultatas – pristatymas, kurį žmonės prisimena ir jais dalijasi, o ne tas, kurį mandagiai pamiršta.
Šiame vadove išsamiai aprašoma, kaip kuriamos TED kalbos, kokie metodai jas leidžia naudoti ir kaip taikyti tuos pačius principus bet kokiai prezentacijai, nepriklausomai nuo jos trukmės, vietos ar auditorijos dydžio.
TED kalbos struktūra: 18 minučių pranašumas
TED laiko limitas nėra atsitiktinis. Aštuoniolika minučių yra tas laikas, kai auditorija gali išlaikyti gilų susikaupimą, o pranešėjai – visapusiškai išplėtoti nuoseklią mintį. Ilgesni pranešimai praranda dėmesį. Trumpesni pranešimai nesuteikia erdvės sudėtingoms idėjoms atsikvėpti.
Apribojimas yra savybė, o ne apribojimas. Jis priverčia laikytis tokios redakcinės drausmės, kurios daugumai pristatymų niekada nereikia išsiugdyti. Kai kiekviena minutė svarbi, niekas nereikalinga neišlieka. Lieka tik pati idėja, atmetus viską, kas jai netarnauja.
Jei turite aštuoniolika minučių, tinkama struktūra atrodo taip: trys minutės įžanginei istorijai ar scenarijui, kuris patraukia dėmesį, trys minutės pagrindinei minčiai pristatyti, kai ją sukaupiate, aštuonios minutės idėjai išplėtoti pateikiant pavyzdžius, įrodymus ir pasakojimą, trys minutės grįžti atgal ir susieti įžangą su išvada, ir viena minutė palikti auditorijai kažką vertingo.
Proporcijos keičiasi priklausomai nuo turinio. Modelis – ne. Jūs neaprėpiate visko. Jūs gerai plėtojate vieną dalyką.
Keturi TED pokalbio pristatymo būdai
Tai ne gamybos triukai ar kalbėtojo asmenybės ypatumai. Tai struktūriniai ir pateikimo pasirinkimai, kuriuos bet kuris pranešėjas gali sąmoningai priimti.
1. Pirmiausia istorija, po to informacija
TED pranešėjai nepradeda nuo duomenų. Jie pradeda nuo istorijos, kuri išryškina duomenų svarbą. Skirtumas nėra stilistinis. Jis neurologinis. Informacija, pateikta be emocinio konteksto, yra apdorojama ir pamirštama. Su istorija susijusi informacija saugoma kitaip, susiejama su tuo, kas auditorijai jau rūpi.
Praktinis šio metodo variantas paprastas: prieš pateikdami bet kokią informaciją, nurodykite auditorijai priežastį, kodėl ji jums rūpi. Ne bendrą priežastį. Konkrečią. Atpažįstamą scenarijų, patirtą problemą, klausimą, apie kurį jie galvojo. Informacija sunkiau pasiekiama, kai ji pateikiama kaip atsakymas į tai, ko auditorija jau klausė.
2. Vizualinių elementų santūrumas
Daugumoje TED kalbų skaidrių naudojama minimaliai. Kai kuriose jų visai nenaudojama. Tai nėra estetinis pasirinkimas. Tai sąmoningas pasirinkimas, kur turėtų būti nukreiptas auditorijos dėmesys.
Kai skaidrėse pateikiama visa vertinga informacija, auditorija jas perskaito ir nustoja klausytis. Kai skaidrėse beveik nieko nėra, kalbėtojas tampa pagrindiniu informacijos šaltiniu ir auditorija neturi kito pasirinkimo, kaip tik tiesiogiai su jomis bendrauti. TED pranešėjai pelno auditorijos dėmesį pašalindami alternatyvą.
Vertas pasiskolinti standartas: jūsų skaidrės turėtų kelti klausimus, o ne į juos atsakyti. Vienas paveikslėlis, iliustruojantis jūsų mintį, atlieka daugiau darbo nei skaidrė, pilna ją paaiškinančio teksto.
3. Sąmoningas tempo reguliavimas ir pauzių darymas
TED pranešėjai neskuba. Jie daro pauzes po svarbių minčių, kartais dviem ar trims sekundėms, pakankamai ilgai, kad pati pauzė parodytų, jog ką tik pasakyta mintis verta dėmesio.
Dauguma pranešėjų tylą laiko negyva erdve, kurią reikia užpildyti. Geriausi TED pranešėjai ją laiko skyrybos ženklais. Pauzė prieš pagrindinę mintį sužadina laukimą. Pauzė po jos suteikia auditorijai laiko ją įsisavinti, kol ateina kita mintis. Pašalinus minčių sujudimą, sukuriamas įspūdis, kad kalbėtojas kontroliuoja situaciją, o tai leidžia auditorijai pasitikėti tuo, ką girdi.
4. Autentiškumas pristatymas
TED kalbos, kurias žmonės prisimena, nėra pačios techniškai išbaigčiausios. Tai tos, kuriose kalbėtojas atrodė nuoširdžiai įsitraukęs į idėją, kuria dalijosi.
Autentiškumas pateikiant reiškia kalbėjimą pokalbio, o ne atlikimo stiliumi. Tai reiškia nuoširdaus smalsumo ar aistros, o ne dirbtinio entuziazmo demonstravimą. Tai reiškia retkarčiais klupti ar stabtelėti ieškant tinkamo žodžio, nes būtent taip ir atrodo mąstymas garsiai. Auditorija pasitiki kalbėtojais, kurie atrodo lyg dalintųsi kažkuo, o ne ką nors parduotų. Skirtumo beveik neįmanoma apsimesti, o jis iš karto pastebimas, kai jo nėra.
Kaip iš tikrųjų atrodo gerai struktūrizuotas pokalbis
Modelis, dėl kurio TED stiliaus kalbos tampa įsimintinos, būdingas ne tik vienam kalbėtojui. Jis nuosekliai pasireiškia visuose kalbėjimuose, kurie yra dalijami, cituojami ir prisimenami po daugelio metų. Jį išanalizavus paaiškėja, kodėl jis veikia.
Įžangoje tema nepaskelbiama. Ji sukuria klausimą. Kalbėtojas pasidalija asmenine informacija, apibūdina sumišimo ar atradimo akimirką arba pateikia scenarijų, kuris priverčia auditoriją susimąstyti, kur link visa tai veda. Tema dar neįvardyta. Auditorija smalsi dar prieš tai, kai supranta, kas jai įdomu.
Toliau atsiranda problema arba įtampa. Kažkas pasaulyje yra negerai, nesuprasta arba nepakankamai įvertinta. Kalbėtojas ne tik dalijasi informacija: jis kitaip perteikia tai, ką auditorija manė jau supratusi. Tai yra momentas, kuris skiria kalbą nuo paskaitos. Paskaita pateikia informaciją. Kalba pakeičia jūsų požiūrį į kažką.
Toliau pateikiamas gilesnis pasakojimas. Tai ilgiausia dalis, ir dauguma kalbų klysta, traktuodamos ją kaip patvirtinamųjų argumentų sąrašą, o ne plėtojamą argumentą. Geriausiose kalbose ši dalis naudojama pradžiai: kiekviena istorija ar įrodymas prideda kažką naujo, o ne pakartoja tą patį teiginį skirtingais pavyzdžiais. Pasibaigus gilesniam pasakojimui, auditorija turėtų jaustis lyg kažkur nukeliavo, o ne tik gavo informacijos.
Rezoliucija grįžta prie įžangos. Į pradžioje iškeltą klausimą atsakoma, bet tokiu būdu, kuris atrodo labiau užsitarnautas, o ne patogus. Asmeninė istorija, kuria pradėta kalba, vėl išnyra su nauja prasme. Scenarijus, kuris atrodė gluminantis, dabar įgauna prasmę. Šis cikliškumas suteikia kalbai užbaigtumo pojūtį.
Pabaiga trumpa ir konkreti. Viena aiški mintis, vienas raginimas apmąstyti ar veikti, o tada tyla. Per ilgai užsitęsusios kalbos griauna viską, kas buvo prieš tai. Žinoti, kada sustoti, yra taip pat svarbu, kaip žinoti, ką pasakyti.
Visiems šiems dalykams bendra gija yra ta, kad kalbėtojas plėtoja vieną idėją, o ne aptaria temą. Temos nagrinėjimas sukuria apžvalgą. Idėjos plėtojimas sukuria kalbą, kurią verta prisiminti.
Kaip pritaikyti TED pokalbių techniką savo pristatymams
Jums nereikia aštuoniolikos minučių trukmės pranešimo ar konferencijos scenos. Principai, dėl kurių veikia TED kalbos, taikomi tiek komandos susitikimui, tiek kliento pristatymui, tiek mokymams, tiek penkių minučių trukmės stendiniam pristatymui. Formatas keičiasi. Pagrindinė logika – ne.
1. Pradėkite nuo istorijos, o ne tezės
Dauguma pristatymų prasideda tuo, ką jie ketina aptarti. TED kalbos prasideda tuo, kas priverčia auditoriją žinoti, kas bus toliau. Skirtumas yra tarp pristatymo, kuris patraukia dėmesį, ir tokio, kuris jį numato.
Jūsų įžanginė istorija nebūtinai turi būti dramatiška. Ji turi būti konkreti ir aktuali. Sumišimo akimirka, padėjusi įžvelgti įžvalgą. Problema, su kuria susidūrėte ir kurią jūsų auditorija atpažins. Klausimas, į kurį negalėjote atsakyti, kol neatlikote darbo, kurį dabar pristatote. Istorija iškelia idėją jos neįvardindama. Auditorija idėją gauna kartu su jumis, o ne gauna ją iš jūsų.
2. Užuot nagrinėję temą, plėtokite vieną idėją
Tai sunkiausiai išvystoma disciplina, kuri daro didžiausią skirtumą. Daugumoje pristatymų stengiamasi aprėpti viską, kas susiję su tema. TED kalbose pasirenkamas vienas aspektas ir gilinamasi į jį.
Prieš ką nors kurdami, parašykite vieną sakinį, kuris apibūdintų jūsų pristatymo plėtojamą idėją. Ne temą. Pačią idėją. „Nuotolinis darbas padidina individualių užduočių produktyvumą, bet sumažina jį atliekant bendras užduotis“ yra idėja. „Nuotolinis darbas“ yra tema. Jei negalite parašyti šio sakinio, dar neturite pristatymo. Turite temą.
3. Naudokite vizualinį suvaržymą
Paimkite suplanuotas skaidres ir kiekvienos iš jų paklauskite: ar jos kelia klausimą, ar į jį atsako? Tos, kurios atsako į klausimus, atlieka jūsų darbą. Jas sutrumpinkite arba sutrumpinkite iki vieno paveikslėlio ar duomenų taško, kuris paskatintų auditoriją klausytis paaiškinimo, o ne skaityti jį ekrane.
4. Praktikuokite sąmoningą tempą
Įrašykite pakartojimą ir atidžiai įsiklausykite į vietas, kuriose skubate. Pažymėkite jas. Tada praktikuokite tas dalis perpus mažesniu tempu nei įrašytas, po kiekvieno svarbaus punkto darydami pauzę skaičiuodami iki trijų, prieš tęsdami. Praktikoje tai atrodys perdėta, o atlikimas – natūraliai.
Žengiant toliau su „AhaSlides“
TED kalbos iš esmės yra monologai. Jos veiksmingos, nes kalbėtojas pakankamai pasiruošia, kad vienu balsu galėtų kalbėti kambaryje aštuoniolika minučių. Dauguma pristatymų neturi tokios prabangos, ir dauguma pranešėjų dar nėra tokio lygio.
Interaktyvūs elementai užpildo spragą. Įtraukdami dalyvavimo akimirkas, ne tik išlaikote auditorijos susidomėjimą. Dar nebaigę pristatyti idėjos, gaunate realiuoju laiku signalą apie tai, ar ji sulaukia dėmesio. Apklausa, kurioje auditorija prašoma pasisakyti apie problemą, kurią ketinate spręsti, suteikia jai asmeniškumo įspūdį dar prieš jums pasakant nė žodžio apie sprendimą. Žodžių debesis pristatymo viduryje parodo, kurios idėjos yra įdomios, o kurios ne. Anoniminė klausimų ir atsakymų sesija išryškina auditorijos prieštaravimus, kurių ji garsiai neišsako.
„AhaSlides“ leidžia lengvai sukurti šias akimirkas. Apklausos, viktorinos, žodžių debesys ir klausimų bei atsakymų sesijos yra jūsų pristatymo sraute, todėl perėjimas nuo turinio prie dalyvavimo atrodo sąmoningas, o ne trikdantis. Verta pasimokyti iš TED formato. Tačiau pristatymas, kuris kviečia jūsų auditoriją, dažnai yra efektyvesnis nei tas, kuris jai rodomas.
Baigiamasis žodis
TED kalbos sėkmę lemia ne vieta, produkcijos kokybė ar kalbėtojo prigimtinė charizma. Tai disciplina, leidžianti iki galo išplėtoti vieną idėją, įtvirtinti ją istorijoje ir pateikti ją pakankamai santūriai, kad pati idėja taptų tuo, ką auditorija prisimena.
Tai yra pasirinkimai. Kiekvienas iš jų yra prieinamas jums kitame jūsų pristatyme, nesvarbu, kiek jis trunka ar kur jis vyksta.
Pradėk nuo istorijos. Išplėtok vieną idėją. Atsikratyk visko, kas jai netinka.
